Ar kada susimąstei, kaip pasielgtum, jei prieš tavo akis, tarsi iš giedro dangaus, pasirodytų nematyta dvasinė būtybė? Jei šį klausimą būtų kas uždavęs prieš gerą dešimtį metų, veikiausiai nuoširdžiai nusikvatočiau. O po to, pasikrapščiusi galvą, atsakyčiau, kad pamačiusi kažką man neįprasto, išsigąsčiau ir bėgčiau kiek kojos neša! Kažin ar išdrįsčiau kam nors pasipasakoti mačiusi neįprastą reginį, nes vieni pamanytų, jog man pasimaišė protas, kiti – kad kažkas apsėdo, treti porintų, jog viską prasimaniau. Matyt ne veltui yra sakoma: „viskam savas laikas“, nes kai akis į akį susidūriau su nematomojo pasaulio atstovu, nei įsibaiminti, nei kažkur bėgti nesinorėjo, tačiau šis unikalus įvykis įsirėžė širdin ir aukštyn kojomis apvertė mano gyvenimą.
Augau labai unikaliomis sąlygomis, dėl kurių teko užaugti žymiai greičiau nei bendramečiams. Kai Kauno technologijos universitete baigiau bakalauro ir magistrantūros studijas, maniau, kad gyvenimas pagaliau stoja į savas vėžias. Turėjau perspektyvų, gerai apmokamą darbą sparčiai augančioje įmonėje, jaukius namus, puikią sveikatą ir norą sukurti darnius romantiškus santykius. Graži idilė ėmė byrėti kaip kortų namelis, nes kai nusprendusi tęsti studijas toliau įstojau į doktorantūros programą, gyvenimo ritmas pasikeitė iš esmės. Pranyko asmeninio ir profesinio gyvenimo balansas, pašlijo romantiški santykiai, stipriai sušlubavo sveikata, sumenko darbo rezultatai, ir lyg to dar būtų maža, artimuosius apniko sunkiai išgydomos ligos. Jaučiausi taip, kad ant savo pečių nešu pusės pasaulio problemas ir atsakomybes... Po keleto tokių spalvingų metų aš visiškai išsekau. Kai pasiekiau visišką dugną, tada mano gyvenime atsirado noras ieškoti būdų, kaip sau padėti. O kai ieškai, tai ir randi, tiesa? Netrukus po to bičiulė pakvietė į Silva metodo kursą, kuriame išmokau medituoti, sužinojau įvairių savigalbos priemonių ir patikėjau, kad galiu ir noriu gyventi kitaip. Nuo tos dienos meditacija tapo neatsiejama kasdienybės dalis, laikui bėgant virtusi ir į pagrindinį pomėgį.
Šis pomėgis davė išties neįtikėtinų rezultatų. Kasdienės meditacijos dėka pavyko stabilizuoti emocinę būklę, nurimo nuolat kamavęs nerimas, pesimizmas ir noras būti auka. Pavyko išmokinti atpalaiduoti įtampos ir streso išvargintą kūną ir protą, sumedėję pečiai atsileido, veidą papuošė subtili šypsena ir džiaugsmu blizgančios akys... Su savimi praleistas laikas padėjo pažinti, suvokti giliuosius poreikius ir gyvenimo misiją, išmokti išgirsti tai, ką sako širdis ir ko ji trokšta. Būtent įsiklausiusi į širdies balsą suradau drąsos sugriauti prieš tai ilgus metus kurtą asmeninį ir profesinį gyvenimą tam, kad pagaliau galėčiau eiti ten, kur veda širdis. Be to, kuo daugiau meditavau, toliau labiau skleidėsi ir tie gebėjimai, kurių net nežinojau turėjusi... Išmokau išgirsti savo sielos balsą, įsiklausyti į kitų žmonių sielas, sužinoti, kaip jos jaučiasi ir ką galvoja, ko trokšta. Visos šios patirtys ir stebuklais vadintini nutikimai buvo tik pati pradžia. Vėliau atsiskleidė ir kitos vidinės duotybės...
Lauki tęsinio...