Laikas ėjo, o mano meilė meditacijai ir vidiniam augimui niekur neišblėso. Verčiau priešingai, kuo geriau įvaldžiau gebėjimą susitarti su savo protu, kad šis leistų pasimėgauti vidine tyla ir minčių vakuumu, tuo labiau ir plačiau vėrėsi dvasinės dovanos. Dvasinė dovana – tai unikalus talentas, kaip pavyzdžiui, aiškiaregystė (gebėjimas matyti užmerktomis akimis), aiškiajautystė (gebėjimas jausti aplink esančias energijas) ar aiškiagirdystė (mokėjimas užčiuopti garsų, kuriuos sunku užfiksuoti išorinėmis ausimis) kartais vadinamos tiesiog ekstrasensorika. Visi šie skambūs žodžiai iš tiesų gali nuskambėti neįtikimai, keistai, gal net bauginančiai. Tačiau iš tiesų, tai keli pavyzdžiai, iliustruojantys tik dalį tikrojo žmogaus potencialo. Įvaldęs ekstrasensoriką, žmogus gali dar geriau ne tik pažinti save, o ir pasitarnauti pasaulio gerovei. Praėjus trejiems metams nuo to laiko, kai pirmą kartą išbandžiau meditaciją, supratau, kad turiu polinkį girdėti ir matyti kiek daugiau, nei įprasta, tačiau galvojau, kad tuo viskas ir pasibaigs. Labai klydau...
Pamenu dieną, kai drauge su vyru keliavome į Chalapą, miestą esantį Meksikos pietuose. Tai itin spalvingas, egzotiška gamta turtingas, besišypsančiais vietinių gyventojų veidais išpuoštas, vanile, čili pipirais ir kava kvepiantis miestas. Miestas, kuriame gyvena vyro tėvai, brolis ir sesė. Tąkart viešnagė Chalapoje buvo kiek kitokia nei įprastai, nes vyro tėvų namuose tvyrojo slogi atmosfera. Pasirodo, vyro sesuo išgyveno didžiulį skausmą, gedulą, nes visi šeimoje minėjo laidotuvių metines. Vėliau sužinojau, kad kai vyro sesuo laukėsi, įvyko priešlaikinis gimdymas ir po kelių dienų ji prarado savo pirmagimį... Kančios būta tokios didelės, kad net ir praėjus ne vieneriems metams, ji niekaip negalėjo susigyventi su mintimi, kad jos vaikelis iškeliavo anapilin. Dar ir šiandien pamenu tą momentą: žvelgiu jai į akis atjautos persmelkta, apkabinu, verkiu drauge ir net neįsivaizduoju, kaip ją paguosti... Laimei, paguodos žodžiai visgi atkeliavo, ne tą momentą, kai jų reikėjo labiausiai, tačiau po kelių dienų. Tai, ką sužinojau, švelniai tariant, pribloškė.
Savaitgaliui einant į pabaigą, drauge su vyru dardėjome autobusu atgal į Meksikos sostinę. Galvoje, tarsi vaizdo filmas, sukosi skausmingų pokalbių epizodai, krūtinę vis spaudė susikaupusios emocijos, akys drėko. Savęs vis klausiau: „kaip padėti vyro sesei? Ką daryti, kad jos skausmas nors per nago juodymą sumažėtų?“. Šių klausimų vedima nutariau pamedituoti ir paieškoti atsakymų vidinėje tyloje. Vos tik atsipalaidavau, prieš užmerktas akis iškilo ryški ir aiški vizija:
Sėdžiu ant žemės, kojas sukryžiavusi, jaukiame kambario centre ir matau, kaip į mano glėbį iš dangaus nusileidžia į vystyklus įsuktas kūdikis. Pajaučiu, kad tai berniukas, miegantis giliu, saldžiu popiečio miegu. Iškart po to išgirstu jo tylų balsą:
- Esu anapilin iškeliavęs tavo vyro sesers kūdikis. Atėjau tavęs paprašyti, kad perduotum žinutę mano mamai. Man labai sunku stebėti, kai ji kenčia. Prašau, pasakyk jai, kad man viskas gerai. Aš esu šalia ir nutariau globoti savo tėtį, būti tarsi jo angelas sargas. Tegu mano mama džiaugiasi dabar turimais dvynukais, nes du vaikeliai – tai tarsi kompensacija už patirtą netektį ir skausmą. Priminki mamai, kad jeigu ji nori man padėti, tai tegu liaujasi gyvenusi skausme, nes kai kenčia ji, kenčiu ir aš...
Ši žinutė nuaidėjo taip aiškiai ir garsiai, kad jos aidą girdėjau net tada, kai vizija išsisklaidė ore. Užbaigusi meditaciją, sėdėjau tyloje visiškai apstulbusi ir bandžiau suprasti, kas ką tik įvyko ir kaip visa tai paaiškinti savo vyrui. Tądien vyro tik paklausiau, ar anapilin iškeliavęs vaikelis buvo vyriškos giminės. Aišku, atsakymas nenustebino. Taip, tai buvo berniukas, vardu Santiago...
Kai sukaupusi drąsą pagaliau išdrįsau prabilti ir perduoti žinutę jos gavėjai, stebuklas tikrai įvyko. Tą dieną verkėme drauge, bet ne iš skausmo. Verkėme iš džiaugsmo, nes mums buvo ir vėl priminta, kad egzistuoja didžiulis nematomasis pasaulis, apie kurį mažai ką nutuokiame. Verkėme iš atnaujinto žinojimo, kad nors artimieji ir iškeliauja į kitas dimensijas, jie mūsų nepamiršta, nepalieka, o ir toliau globoja, rūpinasi mūsų gerove. Po šio unikalaus pokalbio su vyro sese, jos vidinė būsena pasikeitė, širdį gėlęs skausmas atlėgo, veidą ir vėl papuošė šypsena. „Misija įvykdyta“, pamaniau.
Ši patirtis išmokė ir dar šio to. Suvokiau, kad galiu girdėti ir matyti ne tik gyvųjų žmonių sielas, o ir tas, kurios gyvena sielų pasaulyje. Žmonės, kurie veikia kaip tarpininkai tarp žemiškojo ir sielų pasaulio, vadinasi mediumais. Skamba egzotiškai, tiesa?! Nežinojau, kad ir aš turiu užslėptą mediumo talentą! Oho… Tačiau kaip ši dvasinė dovana, duota tam, kad galėtume kurti gerovę pasauliui, „įsipaišo“ į naujai iškeptos mokslų daktarės karjerą?! Nieko nebesuprantu…
Lauki tęsinio.
Comentarios