Anot Arkangelo Gabrieliaus, žmogus lenktyniauja, konkuruoja su kitais žmonėmis, nes nori būti už juos geresnis. Jis nori būti greitesnis, gudresnis, produktyvesnis. Jis nuolat save su kitais lygina tam, kad suprastų, kaip jam sekasi rungtyniauti. Tačiau tiesa ta, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas ir ritmas yra toks savitas ir unikalus, kad sunku ir sulyginti. O žmogus vis tiek ieško būdų ir skaitinių išraiškų, kad galėtų palyginti save su kitų unikalumu. Lygiai taip, kaip nėra tokių pačių snaigių, krintančių iš dangaus gražią žiemos naktį, taip ir nėra tokio paties žmogaus. Visi yra nuostabūs, nes jų vidinis grožis ir vertė glūdi jų individualume. Kiekvienas žmogus turi savitą vietą po saule, unikalų vaidmenį pasaulyje, individualų gyvenimo kelią. Kiekvienas žmogus yra tarsi neapsakomai vertingas sraigtelis milžiniškame pasaulio mechanizme, kuriame visi sraigteliai yra būtini ir svarbūs, kad šis galėtų tinkamai veikti. Tai kokia tuomet tų sraigtelių tarpusavio konkurencijos prasmė?
Žmogus norėdamas to ar ne lenktyniauja su kitais, nes kaskart taip pamatuoja savo vertę. Jeigu jis kokioje nors srityje pirmauja, tuomet jis sau ir kitiems įrodo, ko yra vertas. Jis trokšta susilaukti pripažinimo iš kitų ir ieško priežasčių, už ką galėtų save pagirti, taip paskatindamas save dirbti dar daugiau, stengtis labiau, stiebtis visomis išgalėmis į viršų. Kai žmogui kas nors nepasiseka ir jis pamato, kad kitam žmogui sekasi kažkas geriau, tai jį paskatina judėti į priekį ir pradėti viską iš naujo. Deja, taip nutinka pakankamai retai. Kur kas dažniau žmogus nusimena, jį apima pavydo, liūdesio ar nepilnavertiškumo jausmas. Jis ima save kaltinti, kad nepakankamai stengėsi, kad galėtų visa tai atlikti dar geriau, dar greičiau. Ir tuomet jis įsisuka į nepaliaujamą savęs lyginimo su kitais, vertinimo, konkuravimo, teisimo liūną ir iš savęs reikalauja dar daugiau. Ten pakliuvęs jis nesugeba savęs išvaduoti iš karštligiško noro būti geresniu už kitus, nes tik taip gali sau parodyti ir įrodyti, kad jo egzistavimas šio to vertas.
Žmogui sunku suvokti savo paties vertingumą tuomet, kai dėl tam tikrų priežasčių nesusiformuoja tvirtas savivertės pagrindas. Tvirta savivertė reiškia, kad nepriklausomai nuo sėkmių ar nesėkmių, žmogus puikiai suvokia savo vietą po saule, atpažįsta savo talentus ir gebėjimus bei sugeba juos panaudoti kuriant gerovę visiems. O ką daryti norint susikurti savivertės pagrindą? Gera žinia ta, kad sistemingai treniruojant protą, galima jį išmokyti žvelgti į save ir pasaulį kiek kitaip. Tinkamai ištreniravęs protą, žmogus natūraliai matys kiekvieno žmogaus vertingumą ir indėlį gerovės kūrimui, pats gerai suvoks savąją vertę ir liausis save lyginęs su kitais, konkuravęs ir nekonstruktyviai eikvojęs savo energiją.
Savivertės konstravimo praktika
Paimk popieriaus lapą ir jame detaliai surašyk visus per dieną atliktus darbus. Šalia kiekvieno atlikto darbo surašyk visas naudas, kurias sukūrei, nes TU atlikai tą darbą. Pagalvok, kaip tavo atlikti darbai pasitarnavo kitų gerovei. Kaip žmonės pasijautė, pasielgė, ką gero pagalvojo? Surašyk visas mintis, kurios kyla vos pagalvojus apie kiekvieną padarytą darbą, užduotį, sutvarkytą reikalą. Vėliau apmąstyk ir surašyk visas naudas, gerus dalykus, kuriuos patyrei TU, nes ėmeisi tų darbų. Ar dabar matai, kokią didelę vertę sukūrei šiandien?
Paskirk šiai praktikai bent 15 minučių kasdien ir netrukus pamatysi, kaip keičiasi tavo būtis. Laikui bėgant noras lenktyniauti rims, savęs, kaip vertingo žmogaus, suvokimas sustiprės. Kai ištreniruotas protas įpras matyti prasmę ir naudą žmogaus veiklose, kai jis ims pasaulį matyti kaip integruotą visumą, kurioje esame vieni su kitais susiję, vieni nuo kitų priklausomi, tačiau vienodai svarbūs, o tau norėsis kurti gerovę ne tik sau, o ir kitiems, tavo gyvenimas stipriai pasikeis. Jis įgis daugiau spalvų, gilesnės prasmės, tave apsups dar didesnė gausa. Taigi verta išbandyti, tiesa?
Comments