Jaunystėje dažnai vartodavome posakį „man rauna stogą“. Anuomet tai nurodė į prastą vidinę būseną: nuovargį, nesugebėjimą susikaupti, emocijų perviršį, pasimetimą ir nežinojimą kaip elgtis. „Čiuoždavo stogas“, kai studijų išvargintas protas nesugebėdavo skaidriai mąstyti ir visame kame įžvelgdavo juoką, o kartais ir beprasmiškumą. „Stogas pavažiavo“ sakydavome tuomet, kai stebėdavome beviltiškai įsimylėjusius ir kiek keistokai besielgiančius bičiulius. Kitaip tariant, kalbėdavome apie vieną ir tą patį: protą ir per jį suvokiamas žmogaus būsenas.
Šiuolaikinis žmogaus gyvenimas prisodrintas pačių įvairiausių būsenų ir patirčių. Deja, ne visos jos malonios, džiaugsmingos ir lengvai proto suvokiamos, pripažįstamos, įveikiamos. Kaip tik pastarųjų atakuojami, anksčiau ar vėliau išsenkame. Pavargstame nuo nesibaigiančių problemų sprendimo, didelės intelektinės apkrovos, spartaus gyvenimo tempo. Išsibalansuojame apsiėmę ne tik savo, o ir kitų žmonių atsakomybes už jų laimę, sveikatą, emocinę gerovę, finansinį stabilumą, komfortą. Išsidaliname dar ir megzdami, puoselėdami, palaidydami santykius su artimaisiais, mylimaisiais, kolegomis, draugais. Išsenkame nuo emocijų bangavimo, kuris kyla kaip atsakas į tai, kas vyksta žmogaus galvoje. Ir tai tik kruopelė to, kas iš tiesų kasdien vyksta žmogaus būtyje. O jau galima užčiuopti tą didelį perviršį... Kuris ir rauna stogą!
Sekmadienio vėlyvą rytą atsikėliau pavargusi. Niekaip negalėjau užčiuopti ir prastos vidinės savijautos priežasties. Jaučiau apatiją, tingulį, energijos stygių. Ta būsena taip stipriai slėgė, kad atrodė, jog net ir giliai įkvėpdama, negaliu nuritinti ant krūtinės esančio akmens luito. Kai pavargau jaustis sumautai, įkalbėjau save prisiimti atsakomybę už savo būseną, o tada jau ir nebeturėjau kur dėtis. Privalėjau kažko imtis. Juk negaliu sėdėti rankų sudėjus, kai žinau, kad šį tą galiu padaryti geros savijautos vardan!
Kai jaučiuosi sumautai ir noriu pagerinti nuotaiką, dažniausiai darau štai ką:
Paguliu karštoje vonioje. Vanduo apvalo, padeda įsijungti į tėkmės būseną. Jei vanduo šiltas /karštas, tai puikiai atpalaiduoja raumenis. O kai kūnas atsipalaiduoja, aprimsta ir protas. Kartais įsiberiu Epsom druskos. Ji padeda detoksifikuoti kūną ir prisisodrinti magnio. Pasileidžiu malonios muzikos, užsidegu žvakių ir leidžiu sau tiesiog pabūti su savimi. Tikra palaima!
Einu pasivaikščioti. Judėjimas padeda ne tik pagerinti kūno tonusą, kraujotaką, o ir išjudinti sutankėjusias, užstrigusias energijas. Kartais jaučiamės prastai būtent dėl sumažėjusio judrumo ir sulėtėjusios energijų tėkmės. Eidama dairausi, stebiu aplinką, akimis ieškau grožio. Taip, grožio! Kuo daugiau jo ieškai, tuo daugiau grožio pastebi. Kuo daugiau jo pastebi, tuo mažiau dėmesio kreipi į nykumą. Grožio pastebėjimas savaime nuotaiką pakelia.
Sąmoningai pakvėpuoju. Yra nemažai skirtingų technikų, tačiau man labiausiai patinka tai, kas paprasta, pavyzdžiui 4 X 4. Patogiai atsisėdi, sutelki dėmesį į kvėpavimą ir skaičiuoji... Per 4 sekundes įkvepi, 4 sekundes laikai orą plaučiuose, tuomet iškvepi per kitas 4 ir likusias 4 sekundes ilsiesi. Gaunasi toks ciklas: įkvėpi, užlaikai orą, iškvepi, ilsiesi. Visoms 4 fazėms skiriama po vienodą laiko tarpsnį, t. y. 4 sekundes. Kadangi tai pakankamai ritmiškas procesas, laikui sekti naudoju telefone esantį chronometrą. Toks prasikvėpavimas padeda nusiraminti, užsipildyti deguonimi, sureguliuoti širdies darbą.
Medituoju. Tai mano pati mėgstamiausia ir pati pirmoji savigalbos priemonė, kurios išmokau ieškodama išeičių, kaip sau padėti kenčiant nuo chroniško streso, didžiulio nuovargio, nebepavežamo rūpesčių ir emocinio krūvio. Šiandien dienai man labiausiai patinka vedamos meditacijos, skirtos išlengvinti vidines būsenas, įsikrauti meile, šviesa, išmintim arba savarankios, kuriose dalyvauja angelai. Ši praktika man padeda sugrįžti į harmoningą vidinę būseną ir palaikyti atsparumą negatyviam poveikiui iš aplinkos.
Pasidarau mineralų terapiją. Mineralų terapija (litoterapija) – tai viena iš alternatyvios medicinos praktikų, kuomet pasitelkiami pusbrangiai akmenys siekiant įsižeminti, atblokuoti, harmonizuoti, suaktyvinti energinius centrus (čakras), sukurti erdvės žmogaus gyvybinių funkcijų atsistatymui. Man tai padeda ne tik nusiraminti, o ir vaduotis nuo galvos, virškinamojo trakto skausmų.
Pažiūriu mėgstamą filmą. Pastebėjau, kad vidines būsenas išlengvina ir įkvepiančio, prajuokinančio, malonius vaikystės prisiminimus sužadinančio pobūdžio filmų peržiūra. Šiandien dienai mano mėgstamiausi yra: „Meilė ir prietarai“, „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“, „Pakilęs iš pelenų“, „Koko“. Kalėdų metu neapsieinu be „Vienas namuose“. Ir tai tik keletas pačių pačiausių. Savosios videotekos susikūrimui reikia laiko, tačiau kai jau atrandi tai, kas vidų suvirpina, gali žiūrėti dar ir dar, o įsijautęs į istoriją, savuosius rūpesčius palieki už josios ribų.
Paskambinu bičiuliui. Būna dienų, kai anksčiau minėti savigalbos būdai neduoda norimo rezultato. Tuomet pagalbos ieškau artimų žmonių, bičiulių draugijoje. Kartais pakanka pokalbio su bičiuliu, nuoširdaus pasijuokimo drauge ir nuotaika kaipmat pasitaiso. Nuostabu, kai nuotaiką pasitaisyti gali pats, tačiau kai po nuoširdžių pastangų rezultato „nė su žiburiu nerasi“, verta atsigręžti į greta esančius.
Šį sekmadienį nuo sumautos savijautos save gelbėjau joga, meditacija ir mineralų terapija. Vos tik atsisėdau ant kilimėlio kūdikio poza, išsyk pajutau energijų protrūkį. Jaučiau, kaip jos, tarsi siūlų gijos, lėtai ir ramiai vyniojosi laukan, prašėsi paleidžiamos... Jogos užsiėmimui įpusėjus jau šypsojausi, o jos gale užčiuopiau sugrįžusias jėgas. Po užsiėmimo pabuvau tyloje su įžeminančiais akmenimis ir jaučiau, kaip apsijungiu su savo vidine ašimi, kuri ir yra ramybės, pasitenkinimo, tvirtybės, galios šaltinis. Pusantros valandos laiko sau davė nuostabų rezultatą: stogą savo vietoje, energijos antplūdį, norą kurti ir veikti.
Taigi kai „rauna stogą“ ir nežinai, ką daryti, kad pasijaustum geriau, išbandyk pasiūlytų alternatyvų. Galbūt pusiaukelėje prisiminsi, kad kažkada turėjai hobių ar kitų tave puoselėjančių veiklų. Svarbiausia yra prisiimti atsakomybę už save ir vidinę būseną. Kai tai tampa tavuoju turtu, visai kitaip užsinori pasirūpinti savimi. Su daugiau dėmesio, meilės, švelnumo, atjautos. O kai atsigręži į save, atliepi į savas būsenas, įvyksta stebuklas ir tavo sunkią būseną palaipsniui pakeičia lengvumas.
Išbandyta ir veikia. Tikiuosi suveiks ir tau!